Pagaliau :) senokai ketinau prašyt savo močiutės, kad pamokytų mane verpti. Visą vaikystę matydavom ją prie pečiuko dūzginančią ratelį, tada rūpėdavo tik kuris greičiau pamins, kai ji nusisuks...Nusikėlėm nuo pirkios ratelį, nupūtėm dulkes - sukasi! Močiutei iškart ant liežuvio galo - kaip jaunystėj vakarais verpdavo, o bernai bandydavo siūlą nuo ratelio numest :) paskui namo lydėdavo. Ech kas būtų buvę, jei nebūtų baisus istorijos tankas pervažiavęs žavingų Dzūkijos kaimelių, didelių gražių jų šeimų... Jie Rudnioj dar prieš karą elektrą turėjo - vandens malūnas buvo pastatytas. Kai grįžo iš Sibiro, teko ir prie balanos verpt...
Kol močiutė rodė, atrodė taip lengvai siūlas sukasi - lygutėlis plonutėlis. Daugybę kilometrų vilnonių ir lininių siūlų suverpė močiutė tuo pačiu rateliu - lovatiesėms, kurias audė jos seserys, mezginiams, kuriuos mezgė vaikams ir anūkams. Keletą metų neverpusi močiutė mokė savo tokio įprasto ir jai mielo darbo, lyg būtų verpusi vakar.
Prisėdau ir aš, na nelengva suderinti ratelio sukimąsi, siūlo leidimą, bet labai smagu:) Noriu dar!Pirmas kamuoliukas suverptas (supeštas, susuktas, bet vistiek siūlas :)))
Koks įrašas! Nuostabu.....
AtsakytiPanaikinti